Kačių kaudalinis stomatitas – viena dažniausių kačių odontologinių ligų
Apie vieną dažniausių kačių odontologinių ligų - gingivostomatitą, pasakoja LSMU VA dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikos vet. gydytojas chirurgas - rentgenologas Dmitrij Kvitka.
Kačių gingivostomatitas yra liga, pasireiškianti dantenų uždegimu ir dantenų bei snukio ertmės gleivinės proliferacija. Limfoplazmocitinis stomatitas yra nustatomas, remiantis biopsijos mėginio, paimto iš snukio ertmės minkštųjų audinių katės, sergančios gingivostomatitu, histopatologinio tyrimo rezultatais. Uždegimo stiprumas gali būti įvairus, tačiau būklė blogėja, esant lėtinei ligos formai ir išsivysčius opoms. Pažeidimas gali išplisti į dantenas, žando geivinę, gomurį, ryklę, galinę snukio gleivinę ties liežuvio ir žando arka, bei liežuvį. Žiotys yra arkoje prieš ryklę ir burnos ertmę, formuojančią liežuvį, priekines tonziles ir minkštąjį gomurį, todėl gingivostomatitas tai – uždegimas kaudalinėje snukio ertmės srityje, su opomis ar be jų.
Etiologija ir patogenezė
Tiksli gingivostomatito etiologija nėra nustatyta. Yra daug etiologinių veiksnių, kurie, kartu arba atskirai, lemia būdingą šios ligos klinikinį vaizdą.
Ligą predisponuoja virusų, Bartonella henselae infekcijos, imuninės sistemos sutrikimai ir padidėjęs uždegiminis atsakas į dantų apnašose esančias bakterijas. Kačių kalici virusas gali sukelti ūmios formos gingivostomatitą. Literatūros duomenimis žemas IgA titras išskirtas iš seilių gali predisponuoti šią ligą FIV teigiamoms katėms. Manoma, kad kai kurioms katėms būdingas padidėjęs specifinis uždegiminis atsakas į apnašose esančias bakterijas.
Klinikiniai simptomai
Dažniausiai vyraujantys kaudalinio stomatito simptomai yra halitozė, rijimo sutrikimai, snukio ertmės krapštymas letena, nenoras ėsti, anoreksija, vokalinė skausmo išraiška ėdant, liesėjimas, nepakankamas ar visiškai išnykęs grumingas (švarinimasis), suterštas kailis. Katė gali inkšti žiovaujant arba priešingai, jai nustojus žiovauti, pasireiškia padidintas seilėtekis, seilėse gali būti kraujo priemaišų, pakinta gyvūno temperamentas (pasireiškia agresyvumas, apatija), padidėja pažandiniai limfiniai mazgai. Gana dažnai stebimas seilėtekis su pūlių priemaiša. Šios išskyros gali būti matomos plaukuose aplink snukio ertmę, ant letenų ar kitose kailio vietose, kurias gyvūnas laižo.
Tiek gingvostomatitas, tiek daugelis periodonto ligų gali sukelti sunkų dantenų uždegimą. Pagrindinis klinikinis požymis, kuris diferencijuoja gingivostomatitą nuo periodonto ligų, yra uždegimo sritis galinėje burnos sienoje. Plintantis proliferuojantis uždegiminis procesas dažniausiai būna simetriškas abiejuose burnos ertmės užpakalinės sienos pusėse.
Diagnostika
Klinikinė diagnozė yra nustatoma, atlikus burnos ertmės apžiūrą bei specialiuosius tyrimus. Kadangi gyvūnas jaučia diskomfortą ir skausmą, rekomenduojama taikyti paciento sedaciją ar bendrąją anesteziją. Prieš tai reikėtų atlikti kraujo morfologinius ir biocheminius tyrimus, įvertinant vidaus organų veiklą. Svarbu nustatyti visas įmanomas bei galimas ligos atsiradimo priežastis. Diagnostiniai tyrimai apima snukio ertmės apžiūrą, dantų rentgenografiją, esant indikacijoms (užsilikusioms dantų šaknims, periodonto ligoms, kaulų pakitimams neoplazijos atveju), tyrimus dėl FeLV ir FIV infekcijų.
Gydymas
Gydant svarbiausia yra sumažinti uždegimą ir neleisti jam plisti. Yra ne vienas gydymo metodas ir schema, kurie yra skirstomi į medikamentinius, chirurginius bei jų tarpusavio kombinacijas. Chirurginio gydymo variantai yra visų krūminių dantų ir kaplių rovimas, pilnas visų dantų rovimas, gydymas lazeriu, šalinant uždegimo apimtus audinius. Naudojant medikamentus, taikomi lėtinis imunosupresinis (ciklosporinais, didelėmis gliukokortikoidų dozėmis), priešuždegiminis (steroidiniais ir nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo) gydymas, antibiotikai, kačių omega interferonas, vitaminai (B12, C, folio rūgštis).
" />
Po chirurginio gydymo taikoma antibiotikų, tokių kaip amoksicilino su klavulano rūgštimi, klindamicino ar spiramicino su metranidazolu, terapija. Taip pat yra naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pavyzdžiui, karprofenas, ketoprofenas, meloksikamas) ar opiodiniai preparatai (pavyzdžiui, fentanilis, buprenorfinas, metadonas, tramadolis). Pirmas dvi savaites po chirurginio gydymo gyvūną būtina šerti minkštu, kramtymo nereikalaujančiu pašaru, norint išvengti skausmo ir apsisaugoti nuo siūlų plyšimo rautų dantų vietoje.
Profilaktika
Snukio ertmės ligų profilaktikai naudojamos gyvūnams skirtos dantų pastos be fluoro, skalavimo skysčiai dantų akmenų profilaktikai ar net papildai, skaldantys dantų akmenis ir apnašas. Tačiau geriausia ir efektyviausia profilaktika yra savininko rūpestis, kasmetinė snukio ertmės apžiūra ir dantų apnašų, akmenų valymas, esant poreikiui.
Plačiau apie ligą skaityti Žurnale Vetinfo. Kaunas : Mano ūkis, 2019, Nr. 3(121), p18-20.
Dalintis
Apie vieną dažniausių kačių odontologinių ligų - gingivostomatitą, pasakoja LSMU VA dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikos vet. gydytojas chirurgas - rentgenologas Dmitrij Kvitka.
Kačių gingivostomatitas yra liga, pasireiškianti dantenų uždegimu ir dantenų bei snukio ertmės gleivinės proliferacija. Limfoplazmocitinis stomatitas yra nustatomas, remiantis biopsijos mėginio, paimto iš snukio ertmės minkštųjų audinių katės, sergančios gingivostomatitu, histopatologinio tyrimo rezultatais. Uždegimo stiprumas gali būti įvairus, tačiau būklė blogėja, esant lėtinei ligos formai ir išsivysčius opoms. Pažeidimas gali išplisti į dantenas, žando geivinę, gomurį, ryklę, galinę snukio gleivinę ties liežuvio ir žando arka, bei liežuvį. Žiotys yra arkoje prieš ryklę ir burnos ertmę, formuojančią liežuvį, priekines tonziles ir minkštąjį gomurį, todėl gingivostomatitas tai – uždegimas kaudalinėje snukio ertmės srityje, su opomis ar be jų.
Etiologija ir patogenezė
Tiksli gingivostomatito etiologija nėra nustatyta. Yra daug etiologinių veiksnių, kurie, kartu arba atskirai, lemia būdingą šios ligos klinikinį vaizdą.
Ligą predisponuoja virusų, Bartonella henselae infekcijos, imuninės sistemos sutrikimai ir padidėjęs uždegiminis atsakas į dantų apnašose esančias bakterijas. Kačių kalici virusas gali sukelti ūmios formos gingivostomatitą. Literatūros duomenimis žemas IgA titras išskirtas iš seilių gali predisponuoti šią ligą FIV teigiamoms katėms. Manoma, kad kai kurioms katėms būdingas padidėjęs specifinis uždegiminis atsakas į apnašose esančias bakterijas.
Klinikiniai simptomai
Dažniausiai vyraujantys kaudalinio stomatito simptomai yra halitozė, rijimo sutrikimai, snukio ertmės krapštymas letena, nenoras ėsti, anoreksija, vokalinė skausmo išraiška ėdant, liesėjimas, nepakankamas ar visiškai išnykęs grumingas (švarinimasis), suterštas kailis. Katė gali inkšti žiovaujant arba priešingai, jai nustojus žiovauti, pasireiškia padidintas seilėtekis, seilėse gali būti kraujo priemaišų, pakinta gyvūno temperamentas (pasireiškia agresyvumas, apatija), padidėja pažandiniai limfiniai mazgai. Gana dažnai stebimas seilėtekis su pūlių priemaiša. Šios išskyros gali būti matomos plaukuose aplink snukio ertmę, ant letenų ar kitose kailio vietose, kurias gyvūnas laižo.
Tiek gingvostomatitas, tiek daugelis periodonto ligų gali sukelti sunkų dantenų uždegimą. Pagrindinis klinikinis požymis, kuris diferencijuoja gingivostomatitą nuo periodonto ligų, yra uždegimo sritis galinėje burnos sienoje. Plintantis proliferuojantis uždegiminis procesas dažniausiai būna simetriškas abiejuose burnos ertmės užpakalinės sienos pusėse.
Diagnostika
Klinikinė diagnozė yra nustatoma, atlikus burnos ertmės apžiūrą bei specialiuosius tyrimus. Kadangi gyvūnas jaučia diskomfortą ir skausmą, rekomenduojama taikyti paciento sedaciją ar bendrąją anesteziją. Prieš tai reikėtų atlikti kraujo morfologinius ir biocheminius tyrimus, įvertinant vidaus organų veiklą. Svarbu nustatyti visas įmanomas bei galimas ligos atsiradimo priežastis. Diagnostiniai tyrimai apima snukio ertmės apžiūrą, dantų rentgenografiją, esant indikacijoms (užsilikusioms dantų šaknims, periodonto ligoms, kaulų pakitimams neoplazijos atveju), tyrimus dėl FeLV ir FIV infekcijų.
Gydymas
Gydant svarbiausia yra sumažinti uždegimą ir neleisti jam plisti. Yra ne vienas gydymo metodas ir schema, kurie yra skirstomi į medikamentinius, chirurginius bei jų tarpusavio kombinacijas. Chirurginio gydymo variantai yra visų krūminių dantų ir kaplių rovimas, pilnas visų dantų rovimas, gydymas lazeriu, šalinant uždegimo apimtus audinius. Naudojant medikamentus, taikomi lėtinis imunosupresinis (ciklosporinais, didelėmis gliukokortikoidų dozėmis), priešuždegiminis (steroidiniais ir nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo) gydymas, antibiotikai, kačių omega interferonas, vitaminai (B12, C, folio rūgštis).
" />
Po chirurginio gydymo taikoma antibiotikų, tokių kaip amoksicilino su klavulano rūgštimi, klindamicino ar spiramicino su metranidazolu, terapija. Taip pat yra naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pavyzdžiui, karprofenas, ketoprofenas, meloksikamas) ar opiodiniai preparatai (pavyzdžiui, fentanilis, buprenorfinas, metadonas, tramadolis). Pirmas dvi savaites po chirurginio gydymo gyvūną būtina šerti minkštu, kramtymo nereikalaujančiu pašaru, norint išvengti skausmo ir apsisaugoti nuo siūlų plyšimo rautų dantų vietoje.
Profilaktika
Snukio ertmės ligų profilaktikai naudojamos gyvūnams skirtos dantų pastos be fluoro, skalavimo skysčiai dantų akmenų profilaktikai ar net papildai, skaldantys dantų akmenis ir apnašas. Tačiau geriausia ir efektyviausia profilaktika yra savininko rūpestis, kasmetinė snukio ertmės apžiūra ir dantų apnašų, akmenų valymas, esant poreikiui.
Plačiau apie ligą skaityti Žurnale Vetinfo. Kaunas : Mano ūkis, 2019, Nr. 3(121), p18-20.