IMUNOHISTOCHEMINIAI TYRIMAI VETERINARINĖJE ONKOLOGIJOJE – KAS TAI?

Imunohistocheminis tyrimas (IHC) šiuo metu tapo įprasto rutininio ,,aukso standartu” laikomo hematoksilino - eozino (HE) histologinio tyrimo papildymu. Šis tyrimas leidžia tiksliai identifikuoti naviką (diferencijuoti nuo nenavikinio proceso, esant sudėtingam histologiniam vaizdui bei diferencijuoti vieną naviką nuo kito, kurių histologiniai vaizdai labai panašūs), prognozuoti naviko eigą. Detaliau apie šį tyrimą pasakoja prof. dr. Nomeda Juodžiukynienė:

,,IHC apjungia histologiją, imunologiją ir chemines reakcijas į vieną visumą. Tam tikri antikūnai (imunoglobulinai) reaguoja su audiniuose, ląstelių viduje, išorėje esančiomis struktūromis, medžiagomis, kurios atlieka antigenų vaidmenį – prisijungus antikūnui prie antigeno, įvyksta cheminė rekacija, kurios rezultatas – spalvota medžiaga tiriamuose audiniuose, matoma paprastu šviesiniu mikroskopu (arba poliarizaciniu, priklausomai nuo metodikos). Daugeliu atvejų šiam tyrimui tinka įprasti standartiniai parafininiai audinių blokai.
Žmonių medicinoje diagnostikai ir mokslui naudojama apie 500 įvairių antigenų. Jų panaudojimas veterinarinėje patologijoje, onkologijoje yra ribojamas rūšinių skirtumų – ne visi antikūnai reaguoja su vienos ar kitos gyvūno rūšies audinių antigenais.
Žmonių medicinoje, IHC tyrimai, kartu su genetiniais ir epigenetiniais tyrimais, leido sukurti personalizuotą onkologinio paciento gydymą, kadangi nėra dviejų genetiškai identiškų vėžių, net kalbant apie to pačio organo ir to pačio varianto vėžį. Šių reakcijų pagrindu pagrįsta ir teranostika (teragnostika).
Dalis antikūnų yra pilnai pritaikyti veterinarinėje onkologijoje ir leidžia diferencijuoti neaiškaus histologinio vaizdo navikus, identifikuoti retus navikus. Antikūnų parinkimas priklauso nuo gyvūno rūšies, veislės, lyties, organo, pažeidimo pobūdžio, amžiaus, metastazių buvimo.

Taigi, kas yra tie IHC žymenys (audiniuose esantys Ak)?

Vienais atvejais tai yra visai įprastos ląstelių struktūros, pavyzdžiui, tarpiniai filamentai – baltymai, kurie suteikia ląstelėms formą ar tam tikrą funkciją. Skirtingos kilmės ląstelės turi skirtingus filamentus. Pavyzdžiui, aktinas yra filamentai, kurie būdingi miogeninės kilmės ląstelėms (skeleto, širdies, lygiųjų raumenų ląstelės, miofibroblastai, mioepitelinės ląstelės) – ir randami tiek normaliose šiose ląstelėse, tiek navikinėse miogeninės kilmės ląstelėse. Tokiu būdu, jei tiriamojo naviko audiniuose matoma IHC reakcija šiems antikūnams, tai reiškia kad navikas yra raumeninės kilmės. Desminas randamas visose minėtose ląstelėse, išskyrus mioepitelines ląsteles. Neuronų citoplazmos skeletą sudaro neurofilamentai. O neuronų pagalbinių ląstelių citoplamos karkasą sudaro rūgštiniai glijos filamentai. Epitelinių ląstelių citoplazmoje randami jos formą palaikantys tarpiniai filamentai vadinami citokeratinais. Pagal šiuos tarpinius filamentus yra nustatoma navikų kilmė, jei jos neįmanoma nustatyti iš HE preparato.
IHC žymenimis gali būti ir kitokios medžiagos, struktūros – įvairūs fermentai, membranų, citoplazmos sudėtinės dalys. Pavyzdžiui, kepenų arginazė – 1, fermentas, randamas kepenų ląstelėse. Todėl iš jų kilusių navikų ląstelės rodys teigiamą reakciją, ir taip leis juos atskirti nuo iš tulžies latakų ląstelių kilusių navikų arba metastazių. E kaderinas yra ahdezijos proteinas, randamas epitelinių ir kai kurių kitų ląstelių membranų sąauginėse jungtyse. Jo kiekio sumažėjimas tose jungtyse arba atsiradimas citoplazmoje yra būdingas piktybinėms epitelinėms ląstelėms. Tokiu būdu šis žymuo leidžia atskirti nenavikines epitelinių audinių būkles, gerybinius navikus nuo piktybinio proceso.
Sudėtinės medžiagos, kaip glikoproteinai, taip pat gali būti žymenimis. Pavyzdžiui, Miulerio latakus inhibuojanti substancija (MIS) arba kitaip, antimiulerinis hormonas (AMH), yra gaminamas Sertoli ląstelių. Sveikose sėklidėse reakcija šiai substancijai yra neigiama, bet jei yra Sertoli ląstelių navikas, reakcija šiai medžiagai yra labai ryški.
Kiti antigenai gali būti daugiafunkciniai proteinai, tokie kaip S100 (neuronams, melanomos ląstelėms ir kt. ląstelėms), ląstelių membranos paviršiniai proteinai kaip Melan A (melanomos ląstelės, normalūs melanocitai), EMA arba PEM (polimorfinis epitelinis mucinas, kurį ekspresuoja dauguma liaukinių ir latakinių ląstelių, kai kurios hemopoetinės ląstelės).
Dar kiti antigenai yra genų supresorių produktai kaip, pavyzdžiui, TP53 geno koduojamas proteinas p53, kuris yra defektyvus ir navikinės ląstelės apoptozės.
Prognostinių IHC kriterijų yra ir daugiau – p21, p53, c-kit, ER, PR, AR, MDR ir visa eilė kitų.
Dar kiti antigenai yra limfocitų, pavyzdžiui, T limfocitų – CD3, CD43, B limfocitų – CD20, bendras leukocitų antigenas CD45, makrofagų – CD68 – citoplazminės membanos paviršiaus receptoriai, ir jų reakcijos leidžia tipizuoti limfomas.
IHC žymenimis gali būti ir branduolyje esančios medžiagos, kaip Ki67 – šis proteinas randamas interfazėje branduolyje, o mitozės metu – ant chromosomų paviršiaus. Šis žymuo naudojamas navikų proliferacijos indeksui nustatyti (nes identifikuoja besidalijančias ląsteles), ir kaip prognostinis kriterijus. Proliferacijos indeksas paskaičiuojamas, kiek procentų sudaro ląstelės su teigiama reakcija, skaičiuojant teigiamas ląsteles 500-uose ar 1000-yje ląstelių. Laikoma, jei proliferacijos indeksas viršija 30 proc., jis yra aukštas.
Kiti žymenys leidžia įvertinti naviko aprūpinimą krauju – pavyzdžiui, reakcija prieš endotelio trombocitų adhezijos molekulę, priklausanti imunoglobulinų superšeimai, ekspresuojama jaunų ir subrendusių endotelio ląstelių, išryškina naujai besiformuojančius kraujo indus navike ir, kartu su kitais žymenimis, naudojamas kaip prognostinis faktorius.''

1 pav. Teigiama IHC reakcija citokeratinui CK34 arklio plonosios žarnos karcinomos audiniuose ir šuns odos plokščialąstelinės ragėjančios karcinomos audiniuose.