Bendroji nejautra gyvūnams-saugiai ir atsakingai

Apie pasiruošimą bendrajai nejautrai pasakoja veterinarijos gydytoja-anesteziologė Ieva Šidlauskaitė.

Anestezija savininkams sukelia daug baimės dėl nežinomybės.

Bendrosios nejautros metu pacientas nejaučia atliekamos procedūros metu sukeliamo skausmo, jam atpalaiduojami raumenys, sukeliama hipnozė, amnezija ir miegas.
Pasiruošimas bendrajai nejautrai prasideda dar namuose: iki procedūros pacientas (šunys, katės) turi būti alkinamas nuo 4 iki 12 valandų, priklausomai nuo gyvūno amžiaus, o vanduo nebegirdomas iki anestezijos likus bent 30 minučių. Tai padeda išvengti aspiracijos skrandžio turiniu rizikos naudojant anestezinius vaistus.
Amžius anestezijai nėra riba – svarbu gyvybiškai svarbių organų kaip kepenys, inkstai ir širdis veiklos pakankamumas. Įvairaus amžiaus gyvūnams, ypatingai vyresniems, nei 7 metai, rekomenduojama prieš anesteziją atlikti bendrąjį (morfologinį) ir biocheminį kraujo tyrimą, kuris padeda įvertinti bendrą paciento būklę, inkstų ir kepenų funkciją. Kaip žinia, visi medikamentai yra šalinami su šlapimu ir išmatomis, todėl jei yra sutrikusi nors viena iš šių organų veikla – keičiamas įprastinis anestezijos planas.
Esant gretutinėms ligoms (pvz., endokrininės ligos kaip Kušingo sindromas, cukrinis diabetas) – būtina iš anksto informuoti veterinarijos gydytoją apie anksčiau atliktus tyrimus, šiuo metu taikomą gydymą.
Vyresnio amžiaus gyvūnai turi riziką sirgti širdies ligomis, todėl prieš anesteziją rekomenduojama atlikti širdies echoskopiją, kadangi anestetikai paveikia širdies darbą.
Tik įvertinus bendrą paciento būklę anesteziologas gali parengti individualų anestezijos planą pacientui.

Pagrindinės anestezijos rizikos

Kiekvienam pacientui, be išimties, anestezijos metu taikomas monitoringas, kurio pagalba sekama elektrokardiografija (EKG), deguonies koncentracija kraujyje - pulsoksimetrija (SpO2), kvėpavimo dažnis, iškvėpiamo CO2 koncentracija (EtCO2), temperatūra, kraujospūdis. Tai padeda užkirsti kelią anestezijos sukeliamoms rizikoms.
Pagrindinės anestezijos rizikos, su kuriomis susiduriama procedūrų metu, nepaisant paciento rūšies, amžiaus, atliekamos procedūros yra hipotermija, hipotenzija, bradikardija arba tachikardija, hipoksija/apnėja.
Anestezijos metu pacientai praranda šilumą kelis kartus greičiau, nei žmogus. Tai yra, kuo mažesnis gyvūnas – tuo didesnis kūno plotas, per kurį išgarinama šiluma. Šilumos gamybą trikdo anestetikai. Žinant šią riziką ji kontroliuojama naudojant šildymo priemones kaip vilnonės kojinės, burbulinė arba termoplėvelė, šildymo kilimėliai, infuzinių sistemų šildyklės, pledai ir kt. priemonės. Krentant temperatūrai – greičiau krenta ir kraujospūdis, todėl kyla rizika pasireikšti hipotenzijai. Hipotenzijos rizikos išvengiama pacientams dar prieš bendrąją nejautrą įvedant intraveninį kateterį ir taikant skysčių terapiją. Pasirinkus atitinkamus skysčius – lengviau užtikrinti normalų kraujospūdį.
Toliau, anestezijos metu, priklausomai nuo rūšinių ypatumų, amžiaus, taikomų medikamentų, gretutinių ligų, kritinių būklių ar kt. priežasčių, širdies susitraukimų dažnis mažėja (pasireiškia bradikardija) arba didėja (tachikardija). Šios rizikos sekamos elektrokardiogramos pagalba. Pasireiškus bradikardijai ar tachikardijai gali būti atliekamas medikamentinis būklių kontroliavimas ir tolesnis monitoringas.
Hipoksija – deguonies trūkumas organizme; hiperkapnija – padidėjęs iškvepiamo anglies dvideginio kiekis; apnėja – kvėpavimo sustojimas. Visos šios išvardintos rizikos taip pat gali kilti dėl gretutinių ligų, veislės specifikos, naudojamų medikamentų šalutinio poveikio. Šioms rizikoms užkirsti kelią padeda deguonies terapija 3 – 5 minutes iki nejautros taikymo. Tai padeda organizmui įsisavinti deguonies rezervą. Taip pat, anestezijos metu pacientui kartu su narkotinėmis inhaliacinėmis dujomis tiekiamas deguonis, sekama kapnografija, kuri padeda sekti kvėpavimo dažnį ir kokybę, iškvepiamas dujas. Pasireiškus apnėjai teikiama galimybė taikyti iš anksto nustatytą anestezijos aparate dirbtinę ventiliaciją ir nenutraukti deguonies tiekimo į dar vieną gyvybiškai svarbų organą – smegenis.

Vietinė anestezija

Vietinė anestezija taikoma kaip pagalbinė priemonė skausmo kontrolei bendrosios nejautros metu. Naudojant vietinius anestetikus galima sumažinti bendrajai nejautrai taikomų medikamentų dozes taip sumažinant sekančias anestezijos rizikas. Taikant multimodalinę analgeziją galima pasirinkti daugiau medikamentų, tačiau mažesnėmis dozėmis, kad būtų išvengiama šalutinio poveikio. Taikant vietinę anesteziją papildoma sklausmo kontrolė užtikrinama nuo 4 iki 8 valandų.
Vietinė anestezija taikoma nuo įprastinių procedūrų kaip kastracijos iki sudėtingų ortopedinių operacijų kaip TPLO:
• pjūvio vietos blokada;
• intraperitoninė blokada (visos pilvo operacijos);
• kiaušidžių raiščių blokada (ovariohisterektomijos);
• sėklidžių ir sėklinio virželio blokada (orciektomijos);
• akies obuolio blokados (akies obuolio šalinimas);
• tarpšonkaulinė blokada (krūtinės dreno įvedimas, šonkaulių lūžiai, krūtinės ląstos operacijos);
• šlaunies ir sėdimojo nervo blokados (užpakalinės galūnės ortopedinės ir sudėtingos minkštųjų audinių operacijos);
• peties rezginio blokada (priekinės galūnės ortopedinės ir minkštųjų audinių operacijos);
• stipininio nervo blokada;
• epiduros (dubens ir pilvo ertmės operacijos).

Vietinė anestezija naudinga pacientams, kuriems yra padidinta bendrosios nejautros rizika. Šios nejautros pagalba sumažinami bendrąją nejautrą sukeliantys medikamentai, kurie kelia didesnę anestezijos riziką gretutinių ligų turintiems pacientams.
Anestezija-ne baimė, o šiuolaikinė medicina, leidžianti gyvūnams gauti reikiamą pagalbą be skausmo ir streso.