KAS SLEPIASI PO KAILIU? DERMATOLOGINĖS PROBLEMOS, KURIŲ NEREIKĖTŲ IGNORUOTI
Apie dermatologines problemas, kurių nereikėtų ignoruoti pasakoja veterinarijos gydytoja - dr. Lina Babickaitė.
Šuns ar katės kailis neretai paslepia pirmuosius odos pokyčius. Kol paraudimas nedidelis, nėra žaizdelių ar ryškaus plaukų iškritimo, savininkas gali nieko neįprasto ir nepastebėti. Kartais pirmasis požymis būna ne odos pažeidimai, o pasikeitęs gyvūno elgesys.
Šuo pradeda dažniau kasytis, laižyti letenas, trinti snukį į kilimą ar baldus, kandžioti šonus ar uodegos sritį. Katė gali tiesiog daugiau nei įprastai praustis. Iš pradžių tai lengva palaikyti įpročiu, tačiau ilgainiui kailis pradeda retėti, atsiranda išplikusių vietų, šašelių ar paraudimų. Retkarčiais pasikasyti yra normalu. Tačiau jei gyvūnas kasosi nuolat, prabunda dėl niežulio, atkakliai laižo tą pačią vietą ar oda atrodo sudirgusi, jau reikėtų ieškoti priežasties.
Ne tik kasymasis
Odos problemos gali atrodyti labai įvairiai. Vieniems gyvūnams pirmiausia parausta oda, kitiems atsiranda pleiskanų, šašelių ar smulkių spuogelių. Kartais pradeda retėti kailis, oda patamsėja, sustorėja ar atsiranda neįprastas kvapas. Daug pokyčių slepiasi vietose, kurios kasdien beveik nematomos – pažastyse, kirkšnyse, ant pilvo, tarp pirštų, po uodega ar išorinėje ausies landoje. Ilgaplaukiams gyvūnams odą apžiūrėti dar sunkiau, todėl vien perbraukti ranka per kailį nepakanka – jį verta reguliariai praskirti ir pažiūrėti, kaip atrodo pati oda.
Dažnas letenų laižymas taip pat nėra vien „blogas įprotis“ ar itin švaraus, nuolat besiprausiančio gyvūno požymis. Jei šuo nuolat laižo ar graužia tarpupirščius, ten parausta oda, pakinta kailio spalva ar atsiranda kvapas, tai gali būti niežėjimo ar uždegimo požymis.
Ausų problemos ir oda dažnai yra susijusios
Jeigu gyvūnas dažnai purto galvą, kasosi ausis, jose kaupiasi daugiau išskyrų ar atsiranda nemalonus kvapas, tai nėra vien higienos klausimas. Ypač verta atkreipti dėmesį, jei ausų uždegimai kartojasi. Kai kuriems šunims ausų problemos gali būti vienas pirmųjų alerginės odos ligos požymių. Tokiu atveju nuolat valyti ausis ar kiekvieną kartą slopinti tik uždegimo požymius gali nepakakti – reikia ieškoti priežasties, dėl kurios problema vis atsinaujina.
Kodėl atsiranda odos problemos?
Vieno atsakymo nėra. Niežėjimą ir odos uždegimą gali sukelti parazitai, alergijos, bakterijos, mieliagrybiai ar kitos ligos.
Blusos – vienas paprasčiausių pavyzdžių. Kartais savininkas jų ant gyvūno net nepastebi, tačiau jautresniam šuniui ar katei net ir trumpas kontaktas su blusos seilėmis gali sukelti stiprų niežėjimą. Kita dažna ligų grupė – alerginės ligos. Gyvūnas gali būti jautrus aplinkoje esantiems alergenams, o kai kuriais atvejais odos simptomai gali būti susiję ir su reakcija į tam tikrus pašaro komponentus. Bakterijų ar mieliagrybių sukeltas uždegimas taip pat nėra retas. Tačiau jis nebūtinai būna pirminė problema. Pavyzdžiui, alergiškas gyvūnas pradeda kasytis, pažeidžia odą, susilpnėja jos apsauginis barjeras, todėl susidaro palankios sąlygos mikroorganizmams daugintis. Dėl to vien pamačius paraudusią odą ne visada galima pasakyti, kas sukėlė pažeidimus. Išoriškai panašūs pokyčiai gali atsirasti dėl visai skirtingų priežasčių.
Kodėl neužtenka tik „slopinti niežulį“?
Kai gyvūnas intensyviai kasosi, savaime suprantama, kad norisi kuo greičiau jam padėti. Tačiau simptomo slopinimas dar nereiškia, kad problema išspręsta. Jei niežulys atsirado dėl infekcijos, parazitų ar alergijos, gydymo planas turi būti parenkamas atsižvelgiant į priežastį. Tas pats galioja ir esant ausų problemoms. Anksčiau naudoti lašai, šampūnas ar tepalas nebūtinai bus tinkami kitą kartą, net jei simptomai atrodo labai panašūs.
Kartais po savarankiškai pradėto gydymo gyvūnui trumpam pagerėja, tačiau po kelių savaičių problema grįžta. Tokiais atvejais svarbiausia ne dar kartą pakartoti tas pačias priemones, o išsiaiškinti, kodėl simptomai kartojasi.
Kaip nustatoma priežastis?
Dermatologinis ištyrimas nebūtinai prasideda nuo sudėtingų tyrimų. Daug informacijos suteikia pati odos apžiūra ir pokalbis su savininku. Veterinarijos gydytojui svarbu žinoti, kada viskas prasidėjo, kuriose kūno vietose niežulys stipriausias, ar jis vargina visus metus, ar tik tam tikru sezonu, ar kartojasi ausų uždegimai, kokia naudojama apsauga nuo parazitų, kuo gyvūnas šeriamas.
Dažnai atliekami ir paprasti tyrimai klinikoje – nuo odos ar iš ausies paimta medžiaga tiriama mikroskopu. Taip galima įvertinti, ar yra bakterijų, mieliagrybių, uždegiminių ląstelių ar kai kurių parazitų.
Kai kuriais atvejais prireikia ir papildomų tyrimų – odos skutenų, plaukų tyrimo, grybinių ligų diagnostikos, kraujo tyrimų ar biopsijos. Jei įtariama nepageidaujama reakcija į pašarą, gali būti skiriama eliminacinė dieta.
Pagalba kiekvienam gyvūnui gali būti skirtinga
Vieno universalaus šampūno, tepalo ar tabletės, tinkamo visiems gyvūnams, turintiems odos problemų, nėra. Vienam gyvūnui pakaks tinkamos apsaugos nuo ektoparazitų, kitam prireiks priemonių infekcijai pašalinti, o trečiam – ilgalaikio alerginės ligos kontrolės plano. Kartais didelę gydymo plano dalį sudaro reguliari odos ir ausų priežiūra, kitais atvejais prireikia ir sisteminių vaistų.
Sergant kai kuriomis odos ligomis gyvūnas gali visiškai pasveikti, o kitas ligas tenka kontroliuoti ilgą laiką. Tai ypač būdinga alerginėms ligoms. Tokiais atvejais siekiama ne tik suvaldyti paūmėjimą, bet ir padaryti taip, kad jis kartotųsi kuo rečiau ir būtų kuo silpnesnis.
Tinkamai parinkus priežiūrą ir gydymo planą, daugeliui tokių pacientų galima užtikrinti labai gerą gyvenimo kokybę.
Kada nereikėtų delsti?
Jei gyvūnas pradėjo kasytis dažniau nei įprastai, nuolat laižo letenas, atsirado paraudusių ar išplikusių vietų, šašelių, žaizdelių, pakito odos kvapas ar kartojasi ausų uždegimai, geriau nelaukti, kol problema taps ryški. Ypač reikia atkreipti dėmesį į pasikartojančius simptomus. Jei po taikytų priemonių gyvūno būklė pagerėja, tačiau po kurio laiko viskas prasideda iš naujo, tai gali reikšti, kad pagrindinė priežastis liko nenustatyta.
Namuose taip pat galima padaryti labai paprastą dalyką – reguliariai apžiūrėti ne tik kailį, bet ir odą po juo. Patikrinti pilvą, pažastis, kirkšnis, letenas, tarpupirščius ir ausis. Jei atsirado naujas pakitimas, naudinga jį nufotografuoti. Vėliau nuotraukos gali padėti įvertinti, kaip odos būklė keičiasi.
Kailis gali paslėpti nemažai, tačiau pats gyvūnas dažnai gana anksti parodo, kad kažkas negerai. Dažnesnis kasymasis, letenų laižymas, galvos purtymas ar intensyvus prausimasis nėra smulkmenos, jei tai kartojasi. Pastebėjus odos ar ausų pokyčius, verta pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Kuo anksčiau pavyksta nustatyti problemos priežastį ir parinkti konkrečiam gyvūnui tinkamą gydymą, tuo lengviau sumažinti jo patiriamą diskomfortą ir išvengti užsitęsusių ar nuolat pasikartojančių problemų.
Dalintis
Apie dermatologines problemas, kurių nereikėtų ignoruoti pasakoja veterinarijos gydytoja - dr. Lina Babickaitė.
Šuns ar katės kailis neretai paslepia pirmuosius odos pokyčius. Kol paraudimas nedidelis, nėra žaizdelių ar ryškaus plaukų iškritimo, savininkas gali nieko neįprasto ir nepastebėti. Kartais pirmasis požymis būna ne odos pažeidimai, o pasikeitęs gyvūno elgesys.
Šuo pradeda dažniau kasytis, laižyti letenas, trinti snukį į kilimą ar baldus, kandžioti šonus ar uodegos sritį. Katė gali tiesiog daugiau nei įprastai praustis. Iš pradžių tai lengva palaikyti įpročiu, tačiau ilgainiui kailis pradeda retėti, atsiranda išplikusių vietų, šašelių ar paraudimų. Retkarčiais pasikasyti yra normalu. Tačiau jei gyvūnas kasosi nuolat, prabunda dėl niežulio, atkakliai laižo tą pačią vietą ar oda atrodo sudirgusi, jau reikėtų ieškoti priežasties.
Ne tik kasymasis
Odos problemos gali atrodyti labai įvairiai. Vieniems gyvūnams pirmiausia parausta oda, kitiems atsiranda pleiskanų, šašelių ar smulkių spuogelių. Kartais pradeda retėti kailis, oda patamsėja, sustorėja ar atsiranda neįprastas kvapas. Daug pokyčių slepiasi vietose, kurios kasdien beveik nematomos – pažastyse, kirkšnyse, ant pilvo, tarp pirštų, po uodega ar išorinėje ausies landoje. Ilgaplaukiams gyvūnams odą apžiūrėti dar sunkiau, todėl vien perbraukti ranka per kailį nepakanka – jį verta reguliariai praskirti ir pažiūrėti, kaip atrodo pati oda.
Dažnas letenų laižymas taip pat nėra vien „blogas įprotis“ ar itin švaraus, nuolat besiprausiančio gyvūno požymis. Jei šuo nuolat laižo ar graužia tarpupirščius, ten parausta oda, pakinta kailio spalva ar atsiranda kvapas, tai gali būti niežėjimo ar uždegimo požymis.
Ausų problemos ir oda dažnai yra susijusios
Jeigu gyvūnas dažnai purto galvą, kasosi ausis, jose kaupiasi daugiau išskyrų ar atsiranda nemalonus kvapas, tai nėra vien higienos klausimas. Ypač verta atkreipti dėmesį, jei ausų uždegimai kartojasi. Kai kuriems šunims ausų problemos gali būti vienas pirmųjų alerginės odos ligos požymių. Tokiu atveju nuolat valyti ausis ar kiekvieną kartą slopinti tik uždegimo požymius gali nepakakti – reikia ieškoti priežasties, dėl kurios problema vis atsinaujina.
Kodėl atsiranda odos problemos?
Vieno atsakymo nėra. Niežėjimą ir odos uždegimą gali sukelti parazitai, alergijos, bakterijos, mieliagrybiai ar kitos ligos.
Blusos – vienas paprasčiausių pavyzdžių. Kartais savininkas jų ant gyvūno net nepastebi, tačiau jautresniam šuniui ar katei net ir trumpas kontaktas su blusos seilėmis gali sukelti stiprų niežėjimą. Kita dažna ligų grupė – alerginės ligos. Gyvūnas gali būti jautrus aplinkoje esantiems alergenams, o kai kuriais atvejais odos simptomai gali būti susiję ir su reakcija į tam tikrus pašaro komponentus. Bakterijų ar mieliagrybių sukeltas uždegimas taip pat nėra retas. Tačiau jis nebūtinai būna pirminė problema. Pavyzdžiui, alergiškas gyvūnas pradeda kasytis, pažeidžia odą, susilpnėja jos apsauginis barjeras, todėl susidaro palankios sąlygos mikroorganizmams daugintis. Dėl to vien pamačius paraudusią odą ne visada galima pasakyti, kas sukėlė pažeidimus. Išoriškai panašūs pokyčiai gali atsirasti dėl visai skirtingų priežasčių.
Kodėl neužtenka tik „slopinti niežulį“?
Kai gyvūnas intensyviai kasosi, savaime suprantama, kad norisi kuo greičiau jam padėti. Tačiau simptomo slopinimas dar nereiškia, kad problema išspręsta. Jei niežulys atsirado dėl infekcijos, parazitų ar alergijos, gydymo planas turi būti parenkamas atsižvelgiant į priežastį. Tas pats galioja ir esant ausų problemoms. Anksčiau naudoti lašai, šampūnas ar tepalas nebūtinai bus tinkami kitą kartą, net jei simptomai atrodo labai panašūs.
Kartais po savarankiškai pradėto gydymo gyvūnui trumpam pagerėja, tačiau po kelių savaičių problema grįžta. Tokiais atvejais svarbiausia ne dar kartą pakartoti tas pačias priemones, o išsiaiškinti, kodėl simptomai kartojasi.
Kaip nustatoma priežastis?
Dermatologinis ištyrimas nebūtinai prasideda nuo sudėtingų tyrimų. Daug informacijos suteikia pati odos apžiūra ir pokalbis su savininku. Veterinarijos gydytojui svarbu žinoti, kada viskas prasidėjo, kuriose kūno vietose niežulys stipriausias, ar jis vargina visus metus, ar tik tam tikru sezonu, ar kartojasi ausų uždegimai, kokia naudojama apsauga nuo parazitų, kuo gyvūnas šeriamas.
Dažnai atliekami ir paprasti tyrimai klinikoje – nuo odos ar iš ausies paimta medžiaga tiriama mikroskopu. Taip galima įvertinti, ar yra bakterijų, mieliagrybių, uždegiminių ląstelių ar kai kurių parazitų.
Kai kuriais atvejais prireikia ir papildomų tyrimų – odos skutenų, plaukų tyrimo, grybinių ligų diagnostikos, kraujo tyrimų ar biopsijos. Jei įtariama nepageidaujama reakcija į pašarą, gali būti skiriama eliminacinė dieta.
Pagalba kiekvienam gyvūnui gali būti skirtinga
Vieno universalaus šampūno, tepalo ar tabletės, tinkamo visiems gyvūnams, turintiems odos problemų, nėra. Vienam gyvūnui pakaks tinkamos apsaugos nuo ektoparazitų, kitam prireiks priemonių infekcijai pašalinti, o trečiam – ilgalaikio alerginės ligos kontrolės plano. Kartais didelę gydymo plano dalį sudaro reguliari odos ir ausų priežiūra, kitais atvejais prireikia ir sisteminių vaistų.
Sergant kai kuriomis odos ligomis gyvūnas gali visiškai pasveikti, o kitas ligas tenka kontroliuoti ilgą laiką. Tai ypač būdinga alerginėms ligoms. Tokiais atvejais siekiama ne tik suvaldyti paūmėjimą, bet ir padaryti taip, kad jis kartotųsi kuo rečiau ir būtų kuo silpnesnis.
Tinkamai parinkus priežiūrą ir gydymo planą, daugeliui tokių pacientų galima užtikrinti labai gerą gyvenimo kokybę.
Kada nereikėtų delsti?
Jei gyvūnas pradėjo kasytis dažniau nei įprastai, nuolat laižo letenas, atsirado paraudusių ar išplikusių vietų, šašelių, žaizdelių, pakito odos kvapas ar kartojasi ausų uždegimai, geriau nelaukti, kol problema taps ryški. Ypač reikia atkreipti dėmesį į pasikartojančius simptomus. Jei po taikytų priemonių gyvūno būklė pagerėja, tačiau po kurio laiko viskas prasideda iš naujo, tai gali reikšti, kad pagrindinė priežastis liko nenustatyta.
Namuose taip pat galima padaryti labai paprastą dalyką – reguliariai apžiūrėti ne tik kailį, bet ir odą po juo. Patikrinti pilvą, pažastis, kirkšnis, letenas, tarpupirščius ir ausis. Jei atsirado naujas pakitimas, naudinga jį nufotografuoti. Vėliau nuotraukos gali padėti įvertinti, kaip odos būklė keičiasi.
Kailis gali paslėpti nemažai, tačiau pats gyvūnas dažnai gana anksti parodo, kad kažkas negerai. Dažnesnis kasymasis, letenų laižymas, galvos purtymas ar intensyvus prausimasis nėra smulkmenos, jei tai kartojasi. Pastebėjus odos ar ausų pokyčius, verta pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Kuo anksčiau pavyksta nustatyti problemos priežastį ir parinkti konkrečiam gyvūnui tinkamą gydymą, tuo lengviau sumažinti jo patiriamą diskomfortą ir išvengti užsitęsusių ar nuolat pasikartojančių problemų.